Baldai iš kaladžių

Pavargusiam miške mieliausias būna paprasčiausias kelmas, ant kurio atsisėdus galima atsipūsti, gamta pasigrožėti ar užkąsti. Jeigu dar tas kelmas karštą vasaros dieną būna pavėsyje – geres­nės vietos poilsiui nė būti negali. Kuo prastesnė už kelmą daili kaladė mūsų kieme? Iš tiesų, kaladė yra pats paprasčiausias ir pradinis lauko baldų elementas. Ji tinka ne vien poilsiui, bet ir kibi­rui prie šulinio pastatyti, malkoms skaldyti, mėsai kapoti. Net kal­vėje priekalas „stovi” ant masyvios ąžuolinės kaladės.

Mūsų protėviai kalades įvairiai pritaikydavo buityje, o mes, jas pakėlę į lauko baldų „rangą”, aptarsime panaudojimo galimybes.

Storesnė nei 20 cm kaladė gali būti savarankiškas ir kilnoja­mas sodo baldų elementas, jos aukštis turėtų būti nuo 30 iki 40 cm. Prie storesnės galima pritaisyti atramą iš išilgai perpjau­tų kartelių. Norint turėti grakštesnį baldelį, ant stipriai į žemę įkalto 10-12 cm skersmens rąstelio galima pritvirtinti 25 cm skersmens rąstelio nuopjovą.

Dabartine technika iš stambesnio stuobrio galima išskobti net fotelio prototipą, o ten, kur galima atsisėsti, būtinas ir stalas. Jam suręsti reikia storesnės ir aukštesnės kaladės. Sma­giau sėdėti, kai ant plonesnės stalo kojos tvirtinamas kuo didesnio skersmens nuopjovos stalviršis, tada priėjo gali susėsti daugiau žmonių. Stalviršį galima tvirtinti ir ant apversto trikojo ar  keturkojo stuobrio. Šalia jo labai derės tokios pat formos, tik mažesnės kėdutės arba iš kaladžių sumeistrauti foteliai su tri­mis ar keturiomis kojomis, išskaptuotomis iš jų apatinės dalies. Ant nelygaus kieto paviršiaus trikojis stabilesnis už keturkojį. Lauko baldai iš kaladžių ir jų nuopjovų gali būti stacionarūs, t.y. įkasti į žemę arba įbetonuoti į poilsio aikštelės grindis, ir lengvesni -kilnojami, statomi ant kietos dangos arba ant vejos.